8
Dec

Zigzagais atgal į ateitį

Šiaip ne taip ištėrvę miegą ant Stambulo oro uostų suoliukų, kuriuos kas porą valandų darbuotojai turėdavo perstumdyti, jau laukėme skrydžio į Valenciją. Na, aš intensyviau laukiau, nes Tomas vis dar buvo susitelkęs ties viduržemio jūros švartavimosi filmuko pasutiniais kadrais ir iki paskutinių laipinimo į lėktuvą minučių jį raminau, kad dar yra laiko padirbėti. Jau visai prieš leidžiantis mečiau žvilgsnį į rytinę Ispanijos pakrantę, kupiną lūžtančių bangų primenančių tūkstantinę regatą, kurią jau kitą dieną imsime skrosti nediduke Vancouver 25, bet neužbėkime įvykiams už akių.

Vykimas iš Valencijos į Javea buvo pats savaime mažas nuotykis. Visų pirma vienu metu Tomas jau galvojo, kad jo kuprinė pasiliko Turkijoje, bet jam besiaiškinant su oro uosto darbuotojais visgi buvo pristatyta papildomo bagažo automobilio. Tada maždaug per dvi minutes mums buvo patarta lipti į kažkokį autobusą, kurio vairuotojas, atrodo, suprato, kad mums reikia į Javea. Sako (laisvas vertimas iš ispanų gestų kalbos): meskit daiktus į bagažinę ir aš jus pavešiu iki Valencijos autobusų stoties. Susižvalgėm ir sumetėm. Tiesiog pametėjo ir net nepaprašė sumokėti. Toje stotyje prigriebę porą bilietų ėmėme ieškoti, kuris tas mūsų autobusas. O čia vėl tas pats mūsų vairuotojas sako: „lipkit, lipkit“. Tai taip su tuo pačiu vairuotoju visai atsitiktinai nuvažiavom nuo oro uosto iki pat Javea.

Gal, kurį sutikome Javea prieplaukoje ir kuris mus priėmė kartu su juo plaukti iki Gibraltaro, yra nindzės ir panko kombinacija. Panko, nes, visų pirma, iš karto po privalomos armijos užuot stojęs į universitetą išsiruošė į ilgą kelionę iš Izraelio į kitą Atlanto pusę. Taip pat panko dėl savo anarchistinio švartavimosi prieplaukose. Na, dar mažumėlę ir dėl to, kad variklį veda su rankena. Nindzės dėl to, kaip gerai jis visus šiuos dalykus, tokius kaip nepastebimą švartavimąsi, yra įvaldęs. Taip pat nindzės dėl savo ganėtinos disciplinos ir neprasto pasiruošimo kelionei, kurio mudu su Tomu buvome maloniai nustebinti.

Per pirmą kelionės dieną nuplaukėme iki Santa Pola - žvejų miestelio prie Alikantės, kur vieną dieną laukėme kol pasibaigs audra, tad turėjome pakankamai laiko slapstytis nuo privačios prieplaukos apsauginio, nesužavėto mūsų nindziško švartavimosi, kuris ne tik niekada nemiegodavo, bet dar ir kaip tikras agentas Smitas su savo motoroleriu išnirdavo netikėčiausiose miesto vietose. Slapstymuisi pikantiškumo suteikė Tomo ryškiai raudonas kamufliažas - Tomas net įtemptomis akimirkomis liko ištikimas granatų spalvoms.

Betenkindami savo elektroninius poreikius nuošalesnėje kavinėje mėtėme žvilgsnius į televizijos reportažus apie šiose Ispanijos žemėse besiaučiančius uraganus, tačiau tai nesuvirpino nei vieno Gal antakio - jis buvo pasiruošęs išplaukti dar šiąnakt. Patyrę jūreiviai juk nesivadovauja sausumos rezidentų paverkšlenimais televizoriuje, jie turi šaltinius detalios naujausios orų informacijos žymimomis rodyklėlėmis, spalvomis ir bebro dantis ant lazdos primenančiais simboliais kiekvienam kelionės lopinėlyje ateinančioms porai dienų. Taigi, Gal buvo užtikrintas, kad nors vanduo vis dar siautulingas, per kitas dešimt valandų turėtų vis labiau rimti.

Mūsų išvykimo iš Santa Pola epizodas priminė sceną iš komiško veiksmo filmo kai po to kai vis dar slapstydamiesi nuo prieplaukos prižiūrėtojo sumėtėme savo pėdsakus eidami paplūdimiu atbulai iki žvejų prieplaukoje peršvartuotos jachtos, kur pastebėjome priešais ją pristatytą kitą milžinišką žvejų laivą. „Jie tikriausiai buvo įtūžę turėdami švartuotis mūsų siaurame paliktame ruože“ - murmtelėjo Gal. Nenorėdami sulaukti mūsų švartavimosi aptarimo su vietiniais žvejais sutarėme greitą veiksmų planą kaip kuo sklandžiau atsišvartuoti neatkreipiant į save dėmesio.

Taip naktį paskubomis sušokę į betolstančios audros šleife siūbuojančią Vancouver 25 tęsėme kelionę - šįsyk iki kito stabtelėjimo Kartachenoje. Tikriausiai ta skubėjimo ir siūbavimo ant trijų metrų aukščio bangų kombinacija kaptelėjo paskutinį lašą į granatų jūrligės taurę ir dosniai paįvairino Ispanijos pakrantės žuvų mitybos racioną. Naktis tikriausiai buvo ilga ir siūbuojanti, bet atsimenu nedaug, nes iki pat saulėtekio nebuvo menkiausio noro matyti kažką daugiau nei užmerktus akių vokus. Fone skambančią Eminemo „Puke“ mintyse dedikavau jūrai.

Saulėtekis, tiesa, privertė galiausiai išsiropšti iš skiperio lovos ir žadėjo malonią staigmeną. Man vos perėmus pamainą ėmė zvimbti valas - garsas, kurį mūsų kapitonas išgirstų net jeigu per ausines visu garsu klausytų reaktyvinio variklio garso įrašo. Gal šoktelėjo ant denio ir ėmė palengva traukti žvynuotą auką laivo link. „Greičiau, padaryk nuotrauką, - bučiuodamas žuvį tarė Gal, - aš ją paleidžiu“. Pasirodo, tai buvo kardžuvės jauniklis - nykstanti rūšis. Už poros valandų pasiekėme Kartacheną.

Už poros valandų pasiekę Kartacheną ir pasimėgavę materijos, kuri kadaise didžiavosi būdama drąsiai jūrligei į akis stėrančių jūrinikų skrandžio turiniu, šveitimu įsikūrėme jaukioje prieplaukoje. Kitas pora dienų laukėme besitaisančio vėjo, kad galėtume tęsti kelionę iki kito uosto - Almaremar. Belaukdami laipiojome į medžius ir susipažinome su trimis broliais prancūzais, kurie keletą metų statė burinį laivą be variklio, su kuriuo toliau tęsė kelionę link Karibų.

Kelionė link Almaremar buvo ne mažiau nuotaikinga - prisimenu epizodą kai per miegus matau Tomą telefonu filmuojantį Gal besikuičiantį vėtomame denyje ir tikinantį, kad viskas gerai. Atsikėlęs savo pamainai buvau instruktuotas: „pasistenk neatlikti halso, nes nulūš stiebas. Labanakt!“. „OK. Labanakt!“ - atsakiau ir čiupau vairalazdę ausimis bandydamas pajusti vėjo kryptį. Achterštagas smaugliuko mazgu prirakintas prie turėklo nesėkmingai bandė ištrūkti į laisvę.

Almaremar gan nesudėtingai ir tik su kelių minučių kapitono panardymu po laivu ieškant pamestos detalės grąžinome achterštagą į garbingą vietą paskuigalyje ir netgi profilaktiškai perderinome visas bures laikančias gijas. Gal ir naivu buvo tikėtis, bet vylėmės, kad tai bus mūsų paskutinis stabtelėjimas prieš Gibraltarą.

Sklandi pradžia žadėjo malonų poros parų pasiplaukiojimą, kol vieną sykį atsibudęs mestelėjau žvilgsnį į GPS ekraną. Pirma toptelėjusi mintis - „nu va gražiausia, GPS sugedo“. Paskutines dvi valandas buriuodami grįžome prieš tai dvi valandas plauktą kelią. Kapitonas buvo informuotas, bet žinodamas daugiau nei mes toliau ramiai snaudė. Kai dar už poros vendų tas zigzagas nejudant iš vietos vėl pasikartojo, darėsi vis keisčiau, bet tik iki tol, kol atsikėlė Gal. Tada keistumas virto susierzinimu sužinojus, kad pastarąsias dešimt valandų mes nė kiek nepasistūmėjome, nes laimingo atsitiktinumo dėka vandens srovės kompensuodavo visą mūsų Gibraltaro kryptimi nuplauktą kelią. Nusprendėme išsukti iš kelio ir porai valandų stabtelėti Fuengiroloje.

Jau beveik prie pat uosto nuraminę savo trypčiojimo sukeltą susierzinimą, kurį Tomas taikliai palygino su nevėkšlišku bandymu ką nors energingai čiuptelti sapne, išgirdome reaktyvinio variklio burzgimą. Tai rodėsi būsiąs jau pažįstamas Ispanijos jūrų policijos pasidomėjimo epizodas šūkaliojant apie savo kelionės planus ir įgulos pilietybes per bortą. Tačiau supratome jį šoktelėjus į naują lygį kai besišypsantis ginkluotas pareigūnas statė savo grakščiais odiniais bateliais padabintas kojas ant mūsų jachtos denio ir, negana to, sulaukęs pastiprinimo nutarė išsiaiškinti, kaip kvepia mūsų kuprinėse laikomi smirstelėję rūbai. Kvapas jam buvo pažįstamas ir, rodos, nenustebino. Pora pasų reaktyvinio variklio jau buvo nešami į Fuengirolą. Mano paveluotai pristatytas pasas, spėju, dėl neseno imigrantais į Ispaniją garsėjančio Maroko antspaudo, leido sužinoti, kaip mano vardas skaitomas NATO fonetiniu alfabetu. Kiek nusivylę, kad mūsų laive nepavyko rasti taip ieškomų 40 marokiečių imigrantų, atvykus į pakrantę policija atidavė mums pasus ir palinkėjo gero vėjo. Tiesa, tai buvo jau trečias susitikimas su policija vandenyje, bet, turint omenyje mažą judrumą žiemos periodu, per daug nestebinantis.

Likusi kelio dalis buvo viena sklandžiausių ir per visas linksmybes nejučiomis pastebėjau, kad ir jūrligė jau kelias dienas liko tolimu aidu ir net poros metrų bangos jau veikė raminančiai. Horizonte iškilo pažįstamas Gibraltaro uolos kontūras, kur ir pradėjome savo pažintį su laivyba. Buvo gan malonus pasididžiavimo jausmas, kad čia gan netikėtai sugrįžome už poros savaičių jau tapę pakankamai kompetentingi, kad vieni patys galėtume valdyti laivą - tas malonus jausmas su niekuo nesitariant aptikti vėją ir priimti teisingą sprendimą priglausti prie jo bures.

Sugrįžome atgal į savo kelionės pradžios tašką, tačiau šįsyk su daugiau pasitikėjimo savimi žvelgdami į ateitį. Už tiltelio per prieplauką laukė interneto, rozečių ir kavos kupinas Biancas restoranas, iš kur šiam sykiui ryšį ir baigiu.