12
Nov

Teko traukti iš vandens

„Aš miegu laive su dar dviem vyrais“ - pašnibždėjo man Tomas kai paskambinau jam iš kelto į Gibraltarą. Tamsiame horizonte jau matėsi kuprotos uolos. Aš jaučiausi saugiai žinodamas, kad kažkur ten manęs laukia jauki kajutė ir mūsų kelionės pradžia. Atsibudęs ryte tarsi pagal Piraha genties papročius pradėsiu naują gyvenimą, galėčiau ir vardą pasikeisti, bet dėl praktinių sumetimų pasiliksiu ankstesnį.

Su Tomu susitikome ant lieptelio priešais prieplauką ir sušokę ritualinį kelio pradžios šokį ir suradę man maisto, sūpuojami lengvų pakrantės bangų išsijungėme vos grįžę į kajutę. Ryte pažadino besikrapštantys jachtininkai - savo kompetetingos įgulos kursą atliksime su dviem „yachtmaster“ (vienos aukščiausių kvalifikacijų) egzaminui besiruošiančiais buriuotojais - Kevinu ir Yves, o penktadienį būsime įgula jų egzamine.

Išmokę keletą mazgų ir apžiūrėję visą jachtos saugumo įrangą pagaliau atsišvartavome nuo savo lizdo. Vos už kelių minučių vėjas jau purtė iš plaukų paskutinį Merzugos dykumų smėlį, o Jambo (mūsų jachtos vardas - pasisveikinimas swahili kalba) skrodė Gibraltaro vandenis. Neįtikėtinai arti, gal vos už 50 metrų nuo mūsų plytėjo pakilimo takas, o oro uosto darbuotojai per garsiakalbius nurodinėjo delfinams nešokinėti į kylančius lėktuvus.

Net sunku patikėti kiek daug išmokome per pirmą dieną - nuo pirmo žingsnio ant jachtos korpuso iki jos vairavimo, burių pakėlimo, keleto praktinių mazgų, švartavimosi, elementaraus naudojimosi radijo komunikacija, ir netgi dalyvavimo fiktyvioje žmogaus traukimo iš už borto operacijoje. Turiu pasakyti, kad kuo daugiau sužinau apie jachtas, tuo saugiau jaučiuosi buriuodamas - tam ateityje netgi norėčiau skirti vieną blogo įrašą.

Tačiau daug greičiau nei visų naujų dalykų įsisavinimas atėjo suvokimas, kiek daug dar reikės išmokti, ypač tada kai instruktorius Jim'as pasinerdavo į detales aiškindamas vieną ar kitą subtilybę „yachtmaster“ kandidatams. Laivyba yra visiškai kitas pasaulis, tūkstančius metų statytas avantiūristiškai nusiteikusių keliautojų, su savo kalba, įstatymais ir net tualeto (kuris kažkodėl angliškai vadinamas „heads“) ritualais.

Pirmą vakarą baigėme gurkšnodami alų prieplaukoje ir skanaudami Cathy (jachtų mokyklos įkūrėjos) paruoštą vakarienę. Man šįkart teko valgyti salotas, nes visgi kartais mano peskatarinės dietos laikymasis reikalauja tam tikrų aukų, kurios dažniausiai manifestuojasi per kitų žmonių neapdairumą, bet tai kaina, kurią pasirinkau mokėti ir kompensuoti naktimis naikindamas jachtoje prislapstytus konservų rezervus.

Kelios minutės prieplaukoje prie interneto ir dar net neišėjus paskutiniam vietinės kavinės darbuotojui (visgi Gibraltare galioja britiškas mandagumas ir jau greičiau būsiu užrakintas kavinėje negu paprašytas išeiti) tenka grįžti į kajutę ir įsirangyti į savo miegmaišį laukiant apsiniaukusio rytdienos oro.

Ai, o antraštė tai validus clickbait'as, nes per pratybas iš vandens traukėm kibirą su plūduru.