17
Nov

Tau reikia papumpuot

Visi esame turėję tą klasioką. Galbūt tėvai niekada nesivargino jo mokyti higienos pagrindų, o gal jam pačiam buvo nė motais, bet faktas išlieka faktu, kad tas klasiokas smirdėjo. Dabar įsivaizduokit, kad šis personažas nusprendė visą kūną išsitepti pelėsiniu sūriu, apsirengė žieminiais kailiniais ir apibėgo porą ratų aplink mokyklos stadioną kepinant trisdešimties laipsnių karščiui. Pabandykit pajusti po tais kailiniais tvyrantį kvapą. Jeigu viską padarėte teisingai, dabar žinote, kaip kvepia buriavimo pirštinės.

Dar nesu tikras kodėl, bet buriavimo pirštinės yra tikras blogų kvapų magnetas. Panašu, kad sūraus vandens ir prakaito kombinacija yra itin nedėkinga norint išlaikyt minimaliai aromatingą rankų apdangalą. Rašydamas šias pastraipas atsiminiau, kad maniškės šlapios buvo sugrūstos į kelioninės kuprinės kišenę vakar dienos rytą ir rytoj jas reikės vėl išsitraukti naudojimui. Manau, jei įguloje būtų vienuolių, jos pirštinių ištraukimo momentu imtų žegnotis. O jeigu būtų prancūzų, jie šukteltų “Ooh lala!” ir pasiteirautų, kur aš gavau tokios aukštos kokybės sūrio.

Švartuojantis marinoj iš dugno reikia susižvejoti tam skirtą virvę, kuri angliškai vadinama “slimeline”. Jos pavadinimas sufleruoja, kokios faktūros galima tikėtis iš pastoviai vandenyje mirkstančio medžiagos gabalo. Kadangi kai kurie laivai nesivargina išplaukti iš marinos, kad tuštintų savo tualeto bakelių turinį, minėta virvė mirksta ne tik jūros vandenyje, bet ir poroje ekstrų: ekstroje numeris vienas ir ekstroje numeris du. Iškrapščius “slimeline” iš vandens su buriavimo pirštinėmis, pirštinės jos kvapą ir faktūrą atsimena dar ilgam ir atsiradus kiekvienai įmanomai progai nesivargina iš naujo papasakoti.

Taigi, ką dar galėtų papasakoti mano pirštinės? Mūsų pažintis prasidėjo “Arthur Beale” parduotuvėje. “Arthur Beale” yra maža krautuvėle Londono centre, kuri stūkso “Centre point” pastato apylinkėse, prekiaujanti įvairiais buriavimo reikmenimis. Daugiausiai ten yra parduodamos techninės prekės, tokios kaip laivo dalys, įrankiai ir virvės, tačiau yra ir truputis drabužių. Potencialus pirštinių savininkas atėjo neturintis žalio supratimo apie tai, kokių jam reikia pirštinių, ar kodėl. Po ganėtinai ilgo pokalbio su parduotuvės klerkais, jis galų gale priėmė sprendimą. Atlikus transakciją pirštinės atsidūrė kompiuterio kuprinės kišenėje ir buvo ištrauktos jau jachtoje skrodžiančioje Viduržemio jūros bangas prie Gibraltaro.

Jachta, kuria su Rimvydu mokėmės buriuoti Gibraltare, priekyje turi burę su daugeliu įvairių pavadinimų, pora kurių yra Genoa arba Headsail. Lietuviškai ta burė vadinasi stakselis. Pirmas mūsų pirštinių reikalaujantis darbas buvo šios burės reguliavimas atliekant įvarius buriavimo manevrus. Manevrus koordinavo mūsų instruktorius Džimas, savo išvaizda ir savęs pasitikėjimu mums primenantis Džeimsą Bondą. Bet prieš kalbant apie Džimą, pirma reikėtų pakalbėti apie Keviną ir apie Yves (kaip Yves Saint Laurent).

Paskutinis mano įrašas baigėsi ten, kur ir prasidėjo - kavinėje “Biancas”. Savaitės eigoje ne kartą teko lankytis toje užeigoje ir, nors Gibraltarą palikom tik prieš porą dienų, jau jaučiuosi jos pasiilgęs. Baigęs blog post'ą užverčiau kompiuterį ir nupėdinau atgal link jachtos, kuri prieš porą valandų dar buvo tuštut tuštutėlė.

Šįkart man pasisekė labiau ir viduje sutikau savo ateinančios savaitės kompanionus – britą su šiaurietišku akcentu Kevin ir Šveicarą Yves. Kevinui turbūt jau virš 60, o Yves, jei neklystu, buvo apie 38. Abu turėjo sukaupę nemažai buriavimo patirties ir pretendavo į vieną aukščiausių RYA teikiamų kvalifikacijų – yachtmaster. Prieš visiems išsiskirstant miegoti apie valandą pabendravom apie visokius su buriavimu susijusius dalykus. Kevinas su Yves buvo labai draugiški ir pozityviai nuteikė visai ateinančiai savaitei. Nuėjus miegoti neilgtrukus susilaukiau skambučio nuo Rimvydo ir turėjau jį informuoti, kad miegu su pora vyru.

Kitą rytą prie mūsų įgulos prisijungė kapitonas ir mūsų mokytojas Džimas. Labai savimi pasitikintis, niekada neužsičiaupintis, kupinas šarmo Džimas, mums su Rimvydu šiek tiek primenantis Džeimsą Bondą. Įdomus faktas: Džimui iš tiesų yra tekę vairuoti vieną iš Džeimso Bondo jachtų – Spirit.

Truputį pabendravę ėmėmės darbo: praėjom per jachtos saugumo procedūrą, išsiaiškinom, ką ir kur galima rasti, kaip prisišaukti pagalbos, kaip evakuoti, kaip užgesinti degantį variklį ir kaip unitaze nuleisti vandenį. Gavome ganėtinai standartinį išvietės modelį, kuris reikalauja daug ir atsakingo pumpavimo. Daug pumpavimo. Atsakingo pumpavimo. Prie sosto įrengta rankena, kuri įpumpuoja ir išpumpuoja jūros vandenį. Higieniškas žmogus per apsilankymą turėtų įkalti bent gerus trisdešimt papumpavimų. Pumpavimas girdisi per visą jachtos interjerą. Chaltūriškai papumpavus visi žino, kad chaltūriškai pumpavai.

Nenuostabu, kad visa įgula visais įmanomais atvejais stengėsi naudotis marinos išvietėmis. Šiek tiek nuostabu, kad ant vyrų dušų buvo užrašas, kategoriškai draudžiantis tuštinimąsi duše. Mielas Gibraltare, ar tikrai ši problema yra tokia opi, kad tam reikėjo atskiro užrašo?

Praėjus standartiškai britišką susipažinimą su “health and safety” ypatumais galų gale atsišvartavome nuo marinos ir iškeliavome į plačius vandenis. Gibraltaro periferijos jūrose yra ganėtinai intensyvus eismas ir reikia pastoviai stebėti, ar trajektorija negrasina susidūrimu su vienu iš milžiniškų tankerių ar konteinerinių laivų.

Išmokome tack ir gybe (vendas ir halsas) manevrus, išmokome traukti žmogų, iškritusį už borto, išmokome efektingai rišti gelbėjimosi kilpos ir piemenų mazgus ir bendrai pradėjome po truputį gaudytis, kaip ir kas jahtoje veikia. Žinoma, mūsų supratimas vis dar labai paviršutiniškas, bet kažkur pradėti reikia ir, radus siūlo galą lengviau pradėti ieškoti kelio link kompetencijos tikslo. Kiti įgulos nariai netruko įvertinti kokie mes su Rimvydu esame kalikai ir kaip intensyviai ir nuodugniai mes stengiamės išmokti ir suprasti įvarius buriavimo principus.

Negana to, kad Gibraltare mokėmės pagrindų, tuo pačiu turėjome būti pasiruošę greitai imtis gilesnių navigacijos, potvynių ir atoslūgių, bei meteorologijos žinių. Mūsų užsibrėžta kartelė per tokį trumpą laiką yra ganėtinai ambicinga ir tai yra viena priežasčių, kodėl kol kas taip retai ir ganėtinai padrikai rašome į savo blogą. Beveik visą laiką arba buriuojame, arba mokomės įvairaus tipo buriavimo teorijos. Penktadienį įgijome “Competent Crew” kvalifikacijas ir sudalyvavome Kevin'o ir Yves yachtmaster egzamine, apie kurį detaliau bus papasakota kitame įraše. Dabar vakarais mokomės “Extended navigation and seamanship” teoriją, o dienomis Graikijoje treniruojamės link “Day skipper” rango. Taip, jau esame Graikijoje, bet dar kiek visko turime papasakoti apie buvimą Gibraltare!

Rimvydas dabar prieš mane sėdi su savo kompiuteriu ir po truputį atsirinkinėja skelbimus žmonių, ieškančių įgulos Atlanto kirtimui. Nors šio maršruto imamės ganėtinai vėlai, vis dar turime neblogą šansą įgyvendinti savo avantiūrą. Prieš savaitę neturėjome praktiškai nieko, kas mus sietų su buriavimu, o dabar jau turime nemažai patirties ir net kompetetingų žmonių, kurie rekomenduotų mus kaip įgulą.

Be mokymosi ir buriavimo dar norime bent truputį pamatyti tai, kas darosi aplinkui, tad šiam kartui jums sakau iki ir ruošiuosi su Rimvydu eiti išgerti alaus su nauju mūsų ex-military instruktorium Marku ir truputį pasitranktyti po naktinį (cha cha) Epidaurus miestelį. Pasistengsiu kuo greičiau ir labiau koncentruotai papasakoti apie mūsų apsilankymą instruktoriaus Džimo namuose Sotogrande miestelyje Ispanijoje. Bet dar reikia papasakoti apie yachtmaster egzaminą ir jo metu mus po Viduržemį taškiusį šeštos kategorijos Boforto skalės vėją, apie mūsų intensyvų keliavimą iš Gibraltaro į Atėnus ir apie pirmą mūsų oficialų rėmėją Adomą! Kiek daug visko reikia papsakoti! Bet tai teks atidėti kitam kartui :)

Iki!