29
Dec

Sudiev kojinei ir atokiesiems Europos krantams

Pamečiau kojinę. Ši neganda mane apniko, kai, įsirėmęs į vieną iš kokpito tento atramų, bandžiau savo pėdos apvalkalą, kartu su kitais nešvariais baltiniais, atstatydinti į nešiojimo reject'ų maišą. Netyčia krūptelėjus ir nevalingai prasivėrus rankai, laisvo kritimo pagreitis perėmė iniciatyvą ir nuviliojo kojinę link pieniškai lygios vandenyno dykumos. Vos pramušusi vandens paviršiaus įtempimą, ji ėmė palaipsniui atsilikti nuo viso labo trijų mazgų greičiu tolstančios jachtos. Anksčiau esama kojinė neatliko jokio raktinio vaidmens mano gyvenime, neskaitant buvimo kojine, bet būtent tuo momentu kažkodėl supratau jos, galbūt giliai filosofinę, svarbą sau.

Matydamas kojinę vienišai plūduriuojančią virš vandenyno gelmių prarajos taip pat pajutau ir į savo gilumas prasiskverbiantį liūdesį. Sausumoj kojinių dingimas yra normalus, beveik dogmatiškas. Visi protarpiais prie skalbyklos aukuro baltinių šventiesiems paaukojam bent truputį savo garderobo simetrijos. Nevalingai, bet ir neišvengiamai. Vienas iš bruožų, kuriais vandenynas skiriasi nuo sausumos yra jo slogus skalbyklų ir apatinio trikotažo parduotuvių trūkumas. Buriuojant turi tik tai, ką pasiėmei iš sausumos. Kartais galima rasti plūduriuojančių rakandų, bet kojinių - labai retai.

Manęs niekas neparuošė šiai situacijai. Kokia tolimesnė veiksmų seka yra korektiška? Ar galiu nešioti likusią kojinę? Ant kurios kojos ją dėtis? Ką daryti su kita koja? Vis dar neturiu atsakymų į šiuos klausimus, galbūt niekada ir neturėsiu. Tolstančiai kojinei nepalikus mano akiračio šūktelėjau kapitonui ir paklausiau, ar negalima būtų padaryti menkos apylankos. Paprastai atsakymas į tokį klausimą būtų ne, tačiau tą dieną, kaip ir dieną prieš tai ir dieną po to, vandenyne tvyrojo visiškas štilis. Ežere retai būna toks ramus vanduo, kokį matėme nusidriekus iki horizonto į visas pasaulio kryptis. Taigi, Gal’as, per daug neprieštaraudamas, bet per daug ir ne džiūgaudamas, apsuko laivą ir atliko suimprovizuotą „sock over board” manevrą.

Norėčiau perspėti žmogiškajam emociniam skausmui nepakančius skaitytojus, kad už kelių sakinio konstrukcijų šios istorijos laukia labai tragiškas siužeto vingis. Persisvėriau laivo achteryje iš porto pusės (nekantrauju išgirst naujus priekaištus dėl darkomos buriavimo terminologijos) ir pasiruošiau susigrąžinti iš vandenyno tai, kas teisėtai buvo mano. Kojinė po truputį artėjo, aš svėriausi vis toliau, kojinė artėjo vis labiau ir, galų gale... ji praplaukė per kokius tris centimetrus nuo mano pirštų. Mūsų atnaujinto buvimo kartu prošvaistė iš naujo ėmė niauktis. Manau, kad tikrai būčiau galėjęs dar truputį labiau pasiduoti į priekį ir ją pačiupti, bet kažkodėl to nepadariau. Nežinau, kaip tai sau atleisiu. Tiesą sakant, jau atleidau, bet nežinau, kaip.

Dabar jau nenoromis, kapitonas dar kartą apgręžė „Ofek 1”. Deja, kad išvengtume meškerės valo įsukimo į variklio propelerį, teko padaryti daug didesnę apylanką. Vėl ėmėme iš lėto artėti prie kojinės. Vėl persisvėriau achteryje iš porto pusės. Kojinė vėl po truputį artėjo. Akimirkai ją užstojo laivo foras ir ta akimirka nusprendė trukti amžinai. Kojinė galų gale prigėrė ir nugrimzdo. Viso gero, kojine. Tikiuosi, kad radai sau naują pritaikymą povandeniniame pasaulyje. Galbūt koks aštuonkojis pasidarė sau atkutiūrišką kepurę. Galbūt simpatiška aštuonkojė, pamačiusi jo stilingą apdangalą, pradėjo jam rodyti ženklus. Galbūt jis pamatė jos ženklus. Galbūt jie pradėjo aštuonkojiškai flirtuoti ir jausti savo aštuonkojiškuose pilvukuose aštuonkojiškas peteliškes. Galbūt aštuonkojė leidosi liečiama aštuonkojo čiuptuvų. Galbūt jis iš džiugesio purkštelėjo netyčiukišką sprindį rašalo. Galbūt. Ačiū tau, kojine.

Maži įvykiai laive gali turėti didelę svarbą. Laiko tėkmė pasikeičia, jis sutirštėja ir pasidaro panašus į kondensuotą pieną. Mačiau, kaip Rimvydas skyrė apie 40 minučių susiraizgaliojusio siūlo atpainiojimui. Nežinau, kas yra neįprasčiau: ar tai, kad jis tam, su dideliu susidomėjimu, skyrė šitiek laiko, ar tai, kad aš su dideliu susidomėjimu stebėjau visą procesą. Kol bangas skrodžiančią jachtą sklandžiai į priekį stumia vėjas, nėra kur skubėti. Žinoma, reikia protarpiais tikrinti, ar su niekuo nesusidursim, kreipti dėmesį į vėjo pasikeitimus ir autopiloto apkrovą. Vėjui keičiant kryptį, kartais reikia keisti burių konfigūraciją, nors kertant Atlantą šio užsiėmimo greičiausiai turėsim labai minimaliai, nebent tik reikės protarpiais rifuoti. Keista, kai nereikia niekur skubėti. Labai jėga, kai nereikia niekur skubėti.

Šį įrašą rašau iš „private members club“ Las Palmoje. Su Rimvydu nutaisę geriausias savo pokerface versijas, nežiūrėdami recepcionistei į akis, vakar meistriškai prasmukome į vidų. Vedini intencijos komfortabiliai paklaviatūruoti mes pataikėme tiesiai į dešimtuką - čia išties labai komfortabilu. Apsidžiaugėme, kai supratome, kad niekas nesiruošia mūsų išprašyti. Tikėtina, kad ir nesiruošė, o recepcionistės mūsų atvykimas absoliučiai nekasė. Nepaisant to, neleisiu sau patikėti tokia realybės versija ir prarasti šios nedidelės, bet svarbios, pergalės.

Iki mūsų plaukimo liko maždaug pora valandų, tad likusias įrašo eilutes turėsiu supilti itin skubotai. Labai norėčiau galėti ant Jūsų pečių, mieli skaitytojai, užkrauti kelis tūkstančius žodžių, bet šį kartą paprasčiausiai nespėsiu. Didžiąją dalį teksto skyriau kojinės incidentui, tad visus kitus atsitikimus apibūdinsiu atsainiai ir paskubomis.

Pirmas tris dienas neturėjome vėjo, tad reikėjo naudoti motorą. Trisdešimties metų senumo motoras išspaudžia vos penkias ar šešias arklio galias, o pakrautos jachtos svoris turbūt siekia kažkur keturias tonas (skaičius iš piršto laužtas). Taigi, judėjome labai lėtai. Naktį kažkokiu būdu vandenyno platybėse dar sugebėjome įplaukti į apleistai plūduriuojančias žvejų virves, kurios įsipainiojo į propelerį. Motorą teko iki ryto gesinti ir naktį tiesiog bejėgiškai sukomės ratais. Ryte savanoriškai įšokau į vandenį ir atraizgaliojau makalynę. Prieš išlipant iš vandens Gal mane sustabdė, padavė gremžtuvą ir pasakė „kad jau esi ten, gal galėtum dar nuo propelerio nuvalyti dumblius“? Tai ir nuvaliau.

Vieną popietę mane pažadino Rimvydas, raginantis išropoti iš laivo ir pažiūrėti į mus apsupusį delfinų spiečių. Jų buvo apie 20, gal daugiau. Valio, delfinai! Super! Jėga! Šaunumėlis! Gal'as, o po to ir Rimvydas, iš eilės persisvėrė per laivo priekį ir sugebėjo kiekvienas paliesti po delfiną. Negalėčiau pasakyti, ar tai buvo tas pats delfinas. Kai atėjo mano eilė, delfinai nusprendė, kad diena jau ritasi link vakaro ir jie nenori vėluoti į vakarėlį, kurį organizuoja stilingasis, čiuptuvuotų patelių numylėtinis, vandenyno aštuonkojis. Likau nelietęs delfino. Na, tikiuosi, kad jie visokeriopai glitūs ir nemalonūs. Ir iš viso - kam rūpi delfinai? Tiesą sakant, man rūpi. Man rūpi delfinai. Tiek dėl to, kad jie labai mieli, tiek dėl to, kad jie valgo mano mėgstamą tuną. Susiraskit kitą patiekalą, delfinai.

Vieną kartą matėme vandens paviršiuje plūduriuojantį vėžlį. Jis tiesiog sau plūduriavo ir niekas jo nepalietė. Tikiuosi, vėžliui neįvarė komplekso tai, kad niekas nebandė jo paliesti. Jei jis nesusidurs su delfinais ir jie jam nepapasakos savo įspūdžių, galbūt jo ego liks nepažeistas.

Kai plaukiant pavyksta pakrauti nešiojamąjį kompiuterį, žiūrime „Arrested development“. Jau beveik įveiktas pirmas sezonas. Dar rezerve turime „Firefly“, „True detective“, „Orange is the new black“ (kuris absoliučiai nedomina ir bus paliktas tam kartu, kai išseks pramogų resursai) ir 1973 pradėtą leisti dokumentinių seriją „The World at War“. Dar atsisiuntėme didelę dalį Dan Carlin podcast'ų serijos „Hardcore History“. Jeigu neklausote „Hardcore History“, pradėkite klausyti „Hardcore History“. Mongolų imperijos istorija būtų gera įžanga į super seksualią Dan Carlino istorijos mokyklą. Protarpiais plaukimo monotoniškumą blaško Ricky Gervais ir Stephen Merchant anti-intelektualūs pokalbiai su Karl Pilkington. Norėčiau buvimo jachtoje veiklai ir veiklos generuojamai savijautai skirti atskirą, labai ilgą įrašą, tačiau tam laiko bus jau tiktai Barbadose. Tada turėsim daugiau ir patirties, nes vandenyno bangų sūpavimas mūsų kasdiene realybe bus beveik mėnesį laiko. O dabar esu priverstas šį kuklų įrašą po truputį vairuoti link pabaigos.

Panašu, kad mums pavyko :) Žinoma, dar laukia Atlanto kirtimas, tačiau mūsų savotiškas tikslas ir buvo galėjimas galėti kirsti Atlantą. Ir mes galime galėti! Formuluotė skamba nevėkšliškai sudėtingai, tačiau galbūt kaip nors sugebėsiu jums perteikti, ką turiu omenyje. Norėjome pasiekti stadiją, kur viskas būtų sustyguota ir paruošta šiai kelionei. Kai net nežinojome, kas yra buriavimas ar iš kur ir kaip iškrapštyti laivą, tikslas atrodė neįtikėtinai toli. Nebuvo aišku, nuo ko pradėti. Dabar, nors tikslas yra kitoje Atlanto vandenyno pusėje, jaučiamės vieną vandenyną jau savotiškai įveikę. Galų gale kapitono Gal'o jachta ir ekipažas yra pasirengę atsišvartavimui. Teliko tik sulaukti paskutinio piktybiškai vėluojančio daržovių ir vaisių pristatymo. Beje, kadangi Gal'as už mus yra trimis metais jaunesnis, panašu, kad jis ir yra Kapitonas Vaikas :)

Liko dar labai daug ką papasakoti: apie apsipirkinėjimą kelionei, apie mūsų konkurentus - kitus laivų tranzuotojus (kurių, beje, yra apstu), apie maitinimosi laive meniu ir dar daug apie ką. Kiek dar progų turėsiu darkyti lietuviškąją buriavimo terminologiją! Tiesa, visa tai daryti teks retrospektyviai, kai jau būsime nuplaukę. Plaukimo metu su Rimvydu abu vesime po atskirą dienoraštį ir dar turėsime vieną bendrą, tad informacijos ir įspūdžių tikimės sukauptį didelę šūsnį.

Šiam kartui tiek. Ačiū visiems, skaitantiems mūsų istorijas: už palaikymą, dėmesį ir už gerus žodžius! Mus su Rimvydu labai motyvuoja jūsų spinduliuojamas pozityvumas ir gavę žinių visada koketiškai krizenam ir krykštaujam kaip dvi mokyklinukės. Atsiprašome, jei dar nespėjome kam nors atrašyti - pažadame su visais mums rašiusiais sukontaktuoti, kai tik turėsime tam daugiau laiko.

Iki susitikimo kitoje Atlanto vandenyno pusėje!