28
Nov

Kavos fabrikai - katinai

Šis mano įrašas, kaip ir dauguma, prasideda maitinimo įstaigoje. Kol sėdžiu prie vienišo staliuko, aplink mane protarpiais kursuoja padavėjas, nesibodintis ilgesniems epizodams sustoti prie televizorių ekranų ir į juos pažiopsoti. Rodo futbolą, o veiksmas vyksta Ispanijoje, tad padavėjo elgesys atitinka visas normalumo gaires. Galų gale, žaidžia „Real Madrid“ su šveicarų „Bazeliu“, tad bet kokiam save gerbiančiam ispanui neužmesti akies būtų tolygu išpažinties vertam nusidėjimui. Futbolas šalyje vis dar labai svarbus, nepaisant pastarųjų metų skausmingos patirties. Futbolo čempionatas? Never happened.

Baigę „Competent crew” kursus Gibraltare besibazuojančioje „Trafalgar sailing“, iškeliavome savo jūreiviškojo išsilavinimo tęsti į Graikiją. Pernakvoję Atėnuose ir pasidžiaugę gatvėse augančiais, švino persisunkusiais, gerokai karstelėjusiais ir gal net šiek tiek radioaktyviais apelsinais, pajudėjome kelto link. Rimvydas savo įraše jau buvo trumpai paminėjęs grafiti kiekį Atėnuose, bet aš pasikartosiu. Grafičio čia ne šiaip apstu; jei sugalvotumėt, pavyzdžiui, iš neturėjimo ką veikti, eiti iškasinėti senų kapų, nenustebkit, jei vidinėj karsto pusėj rastumėt pripeckiotų visokių terlionių, tag'ų ir „Antigonis buvo čia“ tipo užrašų.

Išplaukėme iš Pirėjaus uosto ir pajudėjome Eginos salos link. Plaukimo metu Rimvydas pasiūlė pasivaišinti graikiška kava. Nedidukas pro-tip tiems, kurie ruošiasi keliauti į Graikiją – nesivaišinkit. Kitą kartą mieliau sumokėčiau, kad nereikėtų gerti to kartaus tirštalo, kurį kažkas drįso pavadinti kava. Turiu stiprų įtarimą, kad Graikijos kavos prototyping'o laboratorija pasamdė naują praktikantą ir, po dienos eksperimentavimo, jam pasakė: „iš esmės visi produktai potencialą turi, išskyrus tą vieną, kur katinas atpylė krūvelę dalinai suvirškintų kavos pupelių iš Lenkijos ir Dimitris jas netyčiom užvirino“. Nekompetencijos vedinas naujokas viską dokumentavo atvirkščiai ir pagimdė tai, kas dabar žinoma kaip graikiška kava.

Kelionės keltu metu studijavome turimą medžiagą apie buriavimą, bei mano atsitiktinai į kelionę pasiimtą Kathleen Meyer šedevrą „How to shit in the woods“. Norėdami gauti „Day Skipper“ kvalifikaciją, turėjome spėti savaitės bėgyje taipogi baigti online kursą „Essential navigation and seamanship“ (ENS). Taigi, nusimatė gan intensyvus kelių dienų laikotarpis.

Atvykome truputį pavėlavę ir iš karto nuskubėjome į „Aegean sailing” ofisą. Tai – antroji mokykla, sutikusi mus barteriu mokyti buriuoti. Kadangi vėlavome, nes vėlavo keltas, buvome paskutiniai atvykę. Mus pasitiko ofise sekmadienio vakarą poros lietuvių laukti priversta Sue Trimi. Vargšė Sue. Ji mandagiai pasisveikino ir iš karto nuvedė mus į mariną jachtos link, kurioje jau plūduriavo instruktorius ir kiti du mokiniai.

Susipažinimas buvo britiškai formalus, mat visi be mūsų su Rimvydu buvo britai. Iš trumpo pabendravimo laive, prieš keliaujant į taverną, mes nelabai galėjome nuspėti, kas mūsų laukė ateinančios savaitės bėgyje. Išduosiu siužeto vingį – laukė visiškas šūdas. Na, gal ne visiškas, bet ganėtinas. Šūdas, su keliais perliukais, kaip Kopi Luwak pupeles kairėn dešinėn spiruojančio katino. Pasirodo, katinai kavą daro iš visų galų. Beje, Graikijoje katinų apstu panašiai, kaip grafičių. Gali būti, kad yra kažkokia koreliacija, bet gali ir nebūti. Dar vienas beje: Kopi Luwak yra ne katino, bet palminio musango spiros.

Instruktoriaus vardas buvo Markas. Markas – į penktą dešimtį įkopęs jūreivis, virš dvidešimt metų tarnavęs Britanijos karališkajame laivyne. Markui nepatinka jokie smaukymaisi, diskusijos ar, neduokdie, nekompetencija. Markas nepasitiki jokiomis technologijomis, nekenčia gps'ų, bei kompiuterių ir per Atlantą plaukia nuogas. Tokiems klaviatūruotojams, kaip mes su Rimvydu, Markas didelės simpatijos nejautė ir jausti negalėjo. Kažkodėl jam daug labiau patiko kiti du mokiniai – Dennis ir Sam.

Dennis ir Sam buvo porelė britų, iš kurių kažkokio nelaimingo atsitikimo metu buvo išsiurbtos bet kokios asmenybės turėjimo užuominos. Jie mums priminė veikėjus iš kompiuterinio žaidimo, kurie vis kartoja tas pačias frazes, dažnai nelabai susijusias su kontekstu. Maksimaliai trivialūs, dažniausiai leptelentys kažką apie orą, arba apie kažkokį daiktą, kuris tiesiog kažkur yra ir atlieka savęs buvimo funkciją. Markui patiko tokios frazės. Jos jam patiko daug labiau, nei mūsų su Rimvydu klausinėjimai apie buriavimą.

Nuėję į taverną susipažinome su Melody, kuri yra „Aegean sailing“ savininko žmona, kartu su juo diriguojanti visam savo linguojančių stiebų orkestrui. Melody buvo be galo maloni, draugiška ir pavaišino mus iki tol skaniausiu kelionėje valgytu maistu. Na, beveik pavaišino – reikėjo susimokėti po dešimt eurų. Nors graikiška kava ir yra pasityčiojimas iš visko, kas yra gražu ir šventa, graikiškas maistas yra visai kita kalba. Keliaujantiems į Graikiją duosiu dar vieną pro-tip: graikišku maistu būtinai pasivaišinkit, ir daug.

Melody taip pat buvo žmogus, su kuriuo derinome savo antrąjį barterį. Viską galutinai patvirtinę ir patenkinamai užkimšę savo skrandžius, su Rimvydu mandagiai atsiskyrėme ir iškeliavome į jachtą tęsti ENS pamokų. Atsiskyrėme jau po to, kai buvo išvykusi Melody, tad praleidome tik ėjimą alaus su Marku ir kitais dviem įgulos nariais, kuriuos norėčiau pavadinti banalumo dirvonuose besirausiojančiais sliekais, bet iš mandagumo nevadinsiu.

Kitą dieną prasidėjo mūsų graikiškasis mokslų etapas. Beveik iškart pradėjome ilgėtis pirmojo laivo įgulos: instuktoriaus Džimo, Kevino ir Yves. Vietoj jų turėjome porą butaforinių britų ir akivaizdžiai rytų europiečiams neprijaučiantį ex-military maniaką Marką. Kiekvienas bandymas mus Rimvydu mokyti kažkokio manevro baigdavosi rėkimu. Pirmas manevras buvo tipiškas Graikijoje (gal ir kitur?) praktikuojamas švartavimas, vadinamas „med-mooring“. Jo esminis principas yra toks, kad jachtą pastačius į teisingą padėtį numetamas inkaras ir tada atsargiai atbulai privažiuojama prie marinos ir užrišamos virvės. Skamba paprastai? Na, tai ir nėra labai sudėtinga. Tačiau, kai tai reikia daryti su niekada iki tol nevaldyta jachta ir šiaip to niekada nedarius, pasidaro sudėtingiau. Padėtį dar labiau sunkino banalūs britų komentarai apie dėmesio nevertas trivialybes bei Marko rėkimas – tiesiog buvo sunku efektingai performinti.

Nepaisant to, susitvarkėme. Po Egėjo jūrą keliavome nuo salos prie salos ir, Marko nelaimei, nenustojome jo klausinėti apie buriavimą. Ketvirtadienio vakarą, prieš paskutinę pamokų dieną, baigėme savo ENS kursus ir kiekvienas surinkome po 100% taškų. Tikiuosi, kad kažkur, kada nors, sutiksiu merginą, kuriai tai bus įspūdinga. Jei pasiseks, jinai dar bus ir patraukli ir mes su ja leisim ilgus romantiškus vakarus prie židinio valgydami žuvienę, raišiodami mazgus ir depiliuodami viens kito nugaras.

Baigę ENS mes išmokome skaityti buriavimo žemėlapius, planuoti maršrutus, skaičiuoti jūrinius atstumus, vengti pavojų, rasti savo apytikrias geografines koordinates, atsižvelgti į potyvnius, atoslūgius ir sroves ir šiaip visokeriopai gaudytis navigacijoje. Po antros savaitės buriuojant pradėjome labiau intuityviai jausti, kaip efektingai nukreipti laivą į vėją, kiek ir kokiu kampu išleisti bures ir kaip esant banguotom sąlygom su minimaliu prapylimu padaryti kavos ir arbatos.

Nors laivo kompanija turėjo kur tobulėti, pati Graikija buvo absoliučiai fantastiška. Skaidrus, mėlynas vanduo, fotogeniški kalnai ir už jų beileidžianti saulė, visur augantys apelsinai (mažiau radioaktyvūs ir saldūs), skanus maistas, draugiški graikai ir iš kiekvieno kampelio trykštanti romantika. Esu tikras, kad abu su Rimvydu dažnai susimąstydavome, kaip faina čia būtų su priešingos lyties atstove, o ne su vienas kitu. Tačiau turėjome tik prasmirdusius viens kitą ir buvome tuo pilnai (kaip puspilnė stiklinė) patenkinti, net laimingi. Juk mes visdėlto esame „Kapitono vaiko granatai“ ir turime būti tokie pat tight, kaip ir granatų sėklos, tad ir esame.

Mokslų savaitės pabaigoj net pats Markas atlėgo ir pradėjo su mumis draugiškiau bendrauti. Gal jis tiesiog jautė, kad jo kančios eina į pabaigą ir tuoj nebereikės plaukioti su kažkokiais neaiškiais rytų europiečiais. Kaip ten bebūtų, paskutinę dieną dėl vėjo trūkumo paplaukiojome neilgai, atlikome kelis „man overboard“ pratimus, kuriems šįkart jau vadovavome patys, kelis kartus prisišvartavome ir, gavę mažiau velnių negu paprastai, paskutinį kartą pririšome jachtą „Phoebe“, taip baigdami jos 2014-ų metų sezoną.

Nuėję į restoraną susitikome su Elena, Melody sekretore/administratore, kuri mums įteikė mūsų ENS sertifikatus ir „Day Skipper“ pasus. Sekantis žingsnis – rasti, kaip kirsti Atlantą. Iki tol dar reikia baigti barteriu pažadėtą „Aegean sailing“ klipą apie med-mooring procedūrą. Melody mums porai naktų išnuomavo kambarius ganėtinai prabangiame viešbutuke, kad turėtume kur gyventi baigdami darbus. Po gyvenimo valtyje, kad ir neilgo, nakvojimas šviežioje, dvigulėje, viešbučio lovoje, prilygo solidžiam komforto orgazmui. Jo intensyvumą blukino turėjimas naktį spoksoti į kompiuterio ekraną ir klausymasis, kaip renderinant ūžia aušintuvas. Negali būt per daug gerai, nes tada neduokdie pavyktų pilnai atsipalaiduoti ir tada jau grėstų budrumo praradimu. Juk ir pyrago turėjimą ir valgymą žymi istorijos patvirtinta dichotomija.

Dirbant darbus dar buvo siuntinėjami laiškai buriuotojams, patalpinusiems skelbimus buriavimo tinklalapiuose. Mūsų nelaimei, nesame jauna, pavienė ir simpatiška mergina, tad maždaug 70% rastų skelbimų iš karto teko nurašyti. Pora atsiliepimų buvo ganėtinai keisti, pavyzdžiui, paklaustas apie saugumo įrangą jachtoje vienas narys įsižeidė ir pasakė, kad jei mes norim pamatyti jachtą, turim patys įsipareigoti ir nukeliauti į ją pasižiūrėti. Paskutinė jo atsakymo eilutė buvo tokia: „and not time to speack about me and my boat“. Ačiū, genijau.

Į vieną mūsų laiškų atsakė 24-ių metų izraelietis Gal Ecker, nuo Tel Avivo savo mažu laiveliu keliaujantis aplink pasaulį ir maršrutą susiplanavęs iki Karibų. Ką darys toliau pats nežino. Jis plaukia jau nuo vasaros, buvo mėnesiui sustojęs Graikijoje, kad pavežiotų turistus ir užsidirbti pinigų ir dabar tęsia savo kelionę ties Javea miesteliu Ispanijoje. Jo bendrakeleivis turėjo atsiskirti ir kol kas neaišku, ar vėl taps ekipažo nariu, bet jeigu taps, tai įvyktų Gibraltare. Taigi, Gal mums pasiūlė prie jo prisijungti Javea ir plaukti iki Gibraltaro, o gal ir toliau.

Tad šį įrašą aš pradėjau rašyti Javea, o baigiu Santa Pola. Kaip visada, užeigoje, atokiai prie rozetės. Gavę Gal sutikimą greitai nusipirkome pigiausius rastus bilietus ir skridome per Stambulą į Valenciją. Stambulo oro uoste nėra nemokamo WiFi. Jis didelis ir modernus, bet kas per laukinių kraštas? Jokio WiFi? For shame!

Gal'as buriuoja su mažute „Vancouver 25” jachta, kurioje vargiai yra vietos trims žmonėms, bet šiaip ne taip telpame. Jau atlikome pirmą plaukimo šaką, todėl baigiu įrašą Santa Pola. Galiu džiugiai paskelbti, kad „Kapitono vaiko granatai“ pagaliau patyrė savo pirmąją pažintį su jūrlige. Į detales nesigilinsiu, bet paminėsiu, kad buvo pašventinti tiek portas, tiek starbordas.

Šįkart prirašiau tikrą didžiąją teksto sieną ir iki čia jau tikriausiai niekas neskaito, tad pasakysiu, kad labai pasiilgau sliūkinti į savo jaunesnės sesės kambarį, kai jos nėra namie, apsirengti jos apatiniais, apsiterlioti makiažu ir staipytis prieš veidrodį.

Tiems, kas skaito tik pirmą ir paskutines pastraipas, pasakysiu, kad nieko nepraleidote, ypač neskaitydami priešpaskutinės.

Iki!